Šis įrašas skiriamas mano kaimynei
Noriu šį savo įrašą skirti kaimynei iš viršaus, kuri, išgirdusi skambant ramią muziką 17 val. dienos beldžia į duris ir rėkia, grasindama iškviesti policiją.
Mane džiugina žmonių pilietiškumas, įsitraukimas į sprendimų priėmimą ir tai, kad vis daugiau jų reiškia savo nuomonę. Tai yra puiku.
Bet mes kiekvienoje srityje, kurioje įsitraukia daugiau žmonių, turime vieną bendrąją kryptį – negatyvizmas. Žmonės nesivienija ir nepradeda judėti tam, kad ką nors PADARYTŲ.
Jie tai daro tik tam, kad neleistų ko nors kurti, daryti ir t.t. kitiems.
Vakar vaikščiojau po Užupio pakraščius palei Vilnelę. Ten yra tokia vieta, kurioje stovi apgriuvusi apleista gamykla, kelios krūvos griuvėsių ir nuodėgulių, vienas kitas šiukšlių kalnelis, netoliese vaizdą praturtina a.t.a. šiltnamiai-mumijos su apie griaučius besiplaikstančiais celofano skutais.
Kartą ieškojau, kur pastatyti mašiną prie “Europos”, ir pavažinėjau aplinkinėmis gatvelėmis. Apleistų plotų su griuvenomis taip pat netrūksta.
Daugelis žmonių, patekę į senamiestį, kartais turi kirsti Pylimo gatvę ir matyti kino teatrą – vaiduoklį, kuris vėlyvais vakarais atrodo ne prasčiau, nei apleistos senos karuselės siaubo filme, staiga įsijungiančios su juoku gergždžiančiu balsu.
Kai važiuoju į Kauną arba iš jo, neprivažiavus Vievio yra tokia vieta, kurią pravažiuojant pirmą kartą, imi dairytis ir įtarinėti, kad kažkas iš tavo bendrakeleivių labai netaktiškai, bet tyliai pagadino orą ir neatidaro lango. Trečią kartą supranti, kad ir išjungus vėdinimą iš lauko ateina smarvė.
Kodėl taip yra?
Ogi todėl:
- šiukšlynas prie Užupio, nuostabioje vietoje, yra puoselėjamas ir saugomas kelių paveldu susirūpinusių žmonių, nes viena kažkurio iš dviejų fabrikų sienų buvo pastatyta pakankamai seniai, kad dėl jos, kaip saugotinos, būtų galima kovoti.
- kova dėl kino teatro išsaugojimo, turėjusi kilnų ir vertingą tikslą, baigėsi to kino teatro nužudymu lėta ir skausminga mirtimi, nes kad ir ką žadėjo investuotojai, kovojantiems už jo išsaugojimą netiko niekas.
- niekas neleidžia statyti sąvartynų, šiukšlių naikinimo, deginimo gamyklų.
- ir t.t.
Atrodo, kad yra krūva pavydžių ir piktų žmonių, kurie, tik išgirdę, kad kažkas kažką žada daryti, ima rėkti ir spjaudytis, chroniškai rašo skundus ir kreipiasi į visas pasaulio institucijas. Jei kas nors sumanytų įsteigti, pavyzdžiui, Disneilendą neįgaliems vaikams gražioje miesto vietoje, visi pradėtų šaukti, kad jų vaikai, matydami neįgaliuosius, išaugs nenormalūs ir kad apskritai tai yra pinigų švaistymas, o jei tai daro verslo įmonė, tai ji naudosis invalidais, kad didintų savo pelną ir geriau tegu būna kaip yra.
O “kaip yra”, atrodo, mažiausiai žmonėms rūpi. Kad gyvenam apleistuose krūmynuose. Kad Kariotiškių ekstraktas, kuris smelkiasi į žemę, gali pavirsti požeminėmis š. upėmis ir užtvindyti Trakų ežerus. Kad žmonės už nekomercinį kiną moka kino teatrui, kurio pavadinime yra komerciškiausias pasaulio žodis “Coca-cola”. Ne. Svarbu, kad tas, kas ką nors daro, yra blogas niekšas buržujus ir išvis ant laužo jį.
O ką daro “buržujus” tokioje situacijoje? Galvoja, kad jei žmonėms nereikia naujo dalyko ir jei dėl jo reikia dešimtmečius bylinėtis, gal tiek to. Gal užsiimti kitu verslu. Gal išvažiuoti. Gal geriau nekurti nieko naujo, atidaryti kirpyklą ir soliariumą mikrorajone ir prisidurti vežant pigesnes vartojimo prekes. O NT projektus daryti Turkijoje.
Ir teisingai.
Nors kita vertus, užsidirbus užsienyje, mano galva, reikėtų paaukoti pinigų alkoholizmo prevencijai, švietimui ir psichikos ligonių gydymui bei integravimui į visuomenę. Nes daugybė tokių žmonių tiesiog yra ligoniai, reikalaujantys dėmesio, ir minta tuo, kad neleidžia miestams, žmonėms, šaliai vystytis.
