Nė vienas iš išvardintų

Kūrybininko karjera: akinių algoritmas
Vakar it netyčia gimė nauja teorija, pagrįsta menkais, bet iškalbingais pavyzdžiais (tarp kitko, visos mano teorijos menkai pagrįstos, tai nebandykit prikišti netiesos sakymo, nes galite būti teisūs. Ir išvis šitas skyrius turėjo vadintis “hipotezės”, bet aš vis dar tikiu, kad kada nors parašysiu ir rimtą bei patikimą teoriją).

Taigi, teorijos esmė: kuo aukščiau karjeros laiptais pakilęs kūrybininkas, tuo labiau “oldskūliniai” yra jo akinių rėmeliai. Ir tuo storesni. Nepaisant to, gerą karjerą padariusio kūrybininko akiniai nėra kokie nors močiutės akiniai ir kainuoja laaabai brangiai.

Kuo žemesnis laiptelis, ant kurio kūrybininkų grupėje stovi vadovas, tuo plonesni jo akinių rėmeliai.

Aišku, kaip parodė google images, daugybė kūrybos vadovų nenešioja akinių, tad teorija taikoma tik tiems, kurie akinius nešioja. Kitų, geraakių, hierarchiją reikia aiškintis stebint kitus išorinius požymius.

Na gerai. Paminėjau google images ne be reikalo. Specialiai išrinkau keletą akiniuotųjų kūrybos vadovų. Per kokius keliolika rezultatų puslapių akiniuotų kūrybos vadovų radau tik kokius dešimt, du ar trys iš jų buvo akiniais plonais rėmeliais ir mažiau oldskūliniais (reiškia, neužima labai aukštų postų kūrybininkų piramidėse). O kiti:

Prikolo karta

Mano draugas sakė, kad mūsų kartos negalima pavadinti karta. Kaip kitos kartos turi kažką, kas juos vienija - pasaulėžiūros dalelę, kuri bendra visiems - mūsiškė neturi nieko tokio.

Jis taip sakė per kelias pjankes ir buvo tuo tikrai įsitikinęs. Bet vieną dieną mes atradom tą gyslelę, kuri mūsų kartą vienija. Mes esame prikolo karta.

Mūsų tėvų karta nėra prikolo karta. Jie turi ironijos, turi sarkazmo, bet prikolas yra ne tai. Ironija, sarkazmas, pašaipa atsiranda, kai tiki, kad yra kažkokia teisybė, kuri turėtų būti, ir ironizuoji, kai kažkas tos teisybės neatitinka. Toks ironiškas humoras žmonėms yra psichologinis ginklas apsiginti nuo to, kaip neturėtų būti, kas yra neteisinga ir t.t. Pavyzdžiui, “Dviračio žinių” kūrėjai ironizuoja. Jie tiki, kad yra gera, teisinga politika, ir šaiposi iš tų politikų, kurie nesiekia tos geros ir teisingos. Donskis irgi priklauso tai senesnei, ironiškajai kartai, nes jam prikolas yra chamizmas, jis tiki, kad yra, kaip reikėtų elgtis, ką derėtų gerbti ir kaip turėtų būti.

Humoras - irgi ne visai tai. Humoras išvis yra tokia žmogaus kūrybos forma, kuri pralinksmina, ir jei jau jį atskirsim nuo ironijos ir sarkazmo, tai turbūt būtų dievo kūryba, jei dievas egzistuotų, nes kažkaip tas teigiamas humoras susijęs su meile ir vaikiškumu.

O prikolas yra visa kita, kas yra juokinga: ne humoras ir ne (tik) ironija, o bet kas, kas sukelia tokį “nu pizdec” ir priverčia tą nuorodą persiųsti kam nors, kas, mūsų nuomone, supranta “prikolą”. Pavyzdžiui, dainuoti “pizda garbanota” telike yra prikolas savo grynąja esme.

Be to, prikolais mes dalinamės. Jei jau kalbi nuorodomis, tai geriau tegu tai būna prikolas - juk nesiųsi kam nors linko į ilgą straipsnį apie pasaulio prognozes 2200 metams, parašytą gerbiamiausio pasaulio profesoriaus. O prikolą gali mest ir kokiems trims adresatams.

Šiaip, jei jau sėdi kavinėj su žmogum, jau geriau tegu jis prikolina ką nors, nes kitaip parašysi kam nors dar, kas žino porą netikėtų prikolų. Aišku, yra išimčių, būna be saiko protingų ir įdomių žmonių, kuriems nereikia prikolint, bet tik jie turi tokią privilegiją. O kvailiams arba ne tokiems protingiems prikolas yra tiesiog stebuklingas preparatas, kurį turėdami jie gali būti tarp žmonių vien todėl, kad daro ką nors juokingai.

Tokia nedidelė teorija. Aišku, apie mūsų kartą yra daugiau teorijų, kaip antai kad mes esam technologijų karta, naftos produktų karta, interneto karta ir t.t. Bet tos labai nuobodžios.

Gaistrininkų teorija

  Kadangi esmi didesne ar mažesne dalimi lietuviai, didesnę ar mažesnę savo laisvalaikio dalį leidžiame pirtyse, nes tai yra vienas populiariausių laisvalaikio leidimo būdų. O jei jau taip yra, tai didesnei arba mažesnei mūsų daliai ten tenka išvysti tokį psichosocialinį tipažą, kurį aš vadinu „gaistrininku“.
Tarp kitko (bet į temą), vienąkart pasitaikė mano gyvenime toks atvejis, kai teko toje pačioje pirtyje būti su tikru gaisrininku. Istorija šiek tiek graudi, šiek tiek juokinga. Klaikus vakarėlis, surengtas pagal koncepciją „kuo daugiau kuo skirtingesnių žmonių kuo mažiau pažįstančių vieni kitus“ (nene, tai nebuvo svingelių klube). Publika įvairi, bet ne pati maloniausia: vidutinio amžiaus linksmos damos ir taipgi vidutinio, bet ne tik amžiaus, pliktelėję džentelmenai. Alus, degtinė ir buterbrodai, mišrainė ir šašlykai pusryčiams. Neilgai ištvėrusi bendro pasisėdėjimo baisioje amžinatilsį tarybinėje sanatorijoje, salėje su ilgu stalu ir ilgais mediniais suolais, mūsų pora greitai sumeta pabėgimo planą, kuris genialiai paprastas: greitai einam į savo kambarį, kuris buvo paruoštas žaviai nakvynei. Bet ten mus randa labai aktyvi ir nuolat ką nors tą patį kalbanti vakarėlio organizatorė. Visi, pasak jos, jau pasėdėjo pirty, jau ir apmokėtas laikas baigėsi, bet ji surinko pinigų ir užsakė SPECIALIAI MUMS pirties dar valandai. Mes lyg ir orientuojamės į maišelius su visokiais triusikais ir rankšluosčiais, bet ji savo stipriomis rankomis čiumpa mus už pakarpų ir išprievartautinai nuveda į pirtį, kurioje galime kaitintis nuogutėliai, nes specialiai mums.
Sėdim toj pirty. Kokias 10 minučių. Ir staiga įvirsta JIE. Visi dar gyvi, bet neblaivūs vakarėlio dalyviai. Mes mažomis rankytėmis dangstomės savo genitalijų servizus. Tarp įėjusiųjų – vienas Gaistrininkas. Ir tikrai: žmogus, kuriam 150 laipsnių Celsijaus – anaiptol ne riba, ir jis daro viską, kad temperatūra pirtyje pakiltų labiau. Kibirais pila ant akmenų vandenį, šoka su vantomis kaip Uma Thurman „Kill Bill‘e“ su kardu, leidžia visokius keistus garsus, kurie kaitina ne tiek pirtį, kiek atmosferą.
Ir nuo tada pastebėjau įdomų dalyką. Beveik kiekvienoje pirtyje, kurioje yra daugiau nei du žmonės, būna bent vienas Gaistrininkas. Net sporto klubuose, kur viskas jau sutvarkyta ir vandens prie akmenų nieks nededa, jie įsigudrina atsinešti jo sulamdytame plastikiniame butelyje iš baseino, krano, tualeto bakelio ar absorbuodami vietoje jo nuvarvėjusį kitų pirtininkų prakaitą. Jie žino net būdą kuo labiau užkaitinti infraraudonųjų spindulių pirtį: gauna ledukų iš ledo kambario ar išgerto kokteilio ir užkiša už temperatūros daviklio.
Palinkėkime vieni kitiems ramybės.
Amen.——–——-

Lietuvoje daugėja plunksnos brolių

Aštrėja Lietuvos žurnalistų dantys ir plunksnos, skalsėja gimtoji lietuvių kalba ir rinka pampsta nuo naujienų pertekliaus. Tokias išvadas leidžia daryti akivaizdi tendencija. Kalbos perlai be pertrūkio plūsta iš interneto ir spausdintos žiniasklaidos. Kad ir šiandien – jūsų dėmesiui tik keletas „Delfi“ (http://www.delfi.lt/) ir VŽ žurnalistų mažyčių žodinių stebuklų:

Išbadėjusi darbo rinka darbuotojo rankon įbruko kozirį

Sausi pusryčiai traška skalsiu pelnu

Sausų pusryčių gamintojai trina rankomis - lietuviai dribsnius perka gausiai

Prancūzas per metus sutriauškia 9 kilogramus sausų pusryčių

Žmonės pasiklydo tarp ekspertų prognozių

Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kuris irgi glaudžiasi šiame viešbutyje

Tradicinių viduržiemio maudynių dalyviai dantimis nuo šalčio nekaleno

Pirmoji į upę niurktelėjo trylikametė

Žiūrovė baisėjosi

Telefonų svaidytojai į Pravieniškes atvyko ginkluoti

Ekologiniai ūkiai - rūpestis ar melas?

Susitikus pankams ir “skinams”, Melnragėje žiro stiklai

Jaunimo buvo pilna, lyg juodvarnių

Muštynės jau buvo išblėsusios

Nebereikia lašintis lašų į akis, kurios būna pasruvusios krauju

Didėjančios algos trenkia verslui per strėnas

Gresia pasaulinė gėda

Šie eufemizmai, metaforos ir kiti kalbos deimantai neliko be atsako mūsų kolektyve. Pateikiame kelias antraščių versijas, kuriose pamėginome labiau eksploatuoti maisto produktų ir valgymo temą – galbūt ateityje jos įkvėps daugiau plunksnos brolių nestingdyti kalbos ir dinamiškai bei išradingai naudoti lietuviškuosius lobynus:

„Omnitel“ laižė grietinėlę nuo pajamų torto, o „Tele2“ krapštė razinkas iš nuostolių batono

UAB „Negrita“ stumia į kalną pelno arbūząKonkurentai graužia nesutarimų kriaukšlęVirusų kirvarpos ryja programinės įrangos pastoliusTeisingumo vilkai drasko ir dorų verslininkų avelesŠešiolikmetis nuraškė merginos nekaltybės vynuogesMėsininkai pačirškino Latvijos pasieniečius

Marių teorija

pirmas Marius kurį mums parodė Google images [admin. past.]

Kadangi vardas Marius yra vienas populiariausių lietuviškų vyriškų vardų, neabejoju, kad daugelis pažįsta mažiausiai po vieną ar kelis Marius (Mariukus, Marukus, Mar‘kas, Marečekus ir t.t. ir pan.). Aš asmeniškai pažįstu kokius… na, penkis, šešis. Gal man nepasisekė gyvenime, gal žiūriu į viską ne taip, bet kažkodėl tie Mariai, kuriuos pažįstu, visi turi kažką bendro. Kažką, ką galima pavadinti Mariškumu.
Tiesą sakant, pakanka pažinoti kokius, kaip minėjau, penkis – šešis Marius, ir jau tik pradėjęs bendrauti su nauju žmogumi gali pasakyti, Marius jis ar ne. Žinoma, kartais būna užsislaptinusių Marių, kurie gerai rengiasi, gerai atrodo, gal net patinka mergoms ar šiaip moka bendrauti, bet galų gale vis vien išlenda bent viena Mariška savybė. Pavyzdžiui, nervinis tikas. Arba jis staiga pradeda kam nors lįsti į šikną. Arba…
Pamėginsiu paaiškinti, kas yra Mariškumas. Tai – chroniškas neadekvatus elgesys. Chroniškas reiškia, kad jis ne ūmus, ne stiprus, tiesiog Mariai labai mėgsta kartas nuo karto labai savitai, nestipriai, bet neadekvačiai pasielgti. Pavyzdžiui, kompanijoje staiga imti ir užsiparinti nežinia dėl ko, o tada išeiti. Arba geriantiems draugams primygtinai rodyti savo nuotraukas, dar jas ir komentuojant (čia aš, čia aš, matot, va, čia irgi aš ten ir ten). Arba bandyti sukelti gailestį, o po to vėl vaidinti marmurinį išdidumą. Arba tiesiog gyventi kaip maždaug subalansuota asmenybė, bet turėti kokią nors vieną savybę, kuri visą laiką po truputį griautų jų gyvenimą.Pavyzdžiui, Marius gali būti puikus verslininkas, įdomus pašnekovas ir nuostabiai bendraujantis žmogus, bet nesugebėti valdyti finansų.

P. S. Bet koks panašumas į bet kokius asmenis šiame tekste yra visiškai atsitiktinis.